kalada

×kaladà (brus. кaлoдa) sf. (2) [K], J, MitI16, Jn, Sch277; R78, MŽ, N 1. žr. kaladė 1. Kapodamas šakalius, pasidėk ant kalãdos, o taip išsikapos grindys Pln. Pasidaryk pirma kaladą, tad tiktai galėsi kartis tašyti Akm. Kaip kalada pelėda JD96. Mūs žemė tokia (molis, supuolus), kad kalãdom verčiasi, kap ari Plv. Ei, žiūrėkit – blynai kap kalãdos (stori, dideli)! Gs. 2. žr. kaladė 6: Ką į kaladàs įdėti KI248. Kalãdo[je] sėdėti J. Visus mušeikas surakins į kaladas Gd. 3. NdŽ žr. kaladė 7: Ir aulyje prastame, lygiai kaip ir kaladoj bedugnėje, arba šiaudinėje, reik po lizdu padirbti tuščią vietą rš. 4. NdŽ rąstagalys išskaptuotu viduriu, lovys. 5. kiaulių gardas, narvas: Dėl bekonų svarstymo ir vežiojimo ans susikalo iš lentų kaladą Slnt. Nekriok, o uždarysiu su kiaulėms į kaladą Plng. 6. krūva: Iš girios sutrauk rąstus in kalãdą ant eikšties J. 7. NdŽ žr. kaladė 9.